Paul-Tech dirvožemio stotys stebėjo skirtingų žemės dirbimo būdų poveikį augalų augimo aplinkai bandomajame lauke, kurį organizavo eAgronom. 2024 m. pasėlių sekoje augo žirniai, o prieš tai buvo pasėtas įvairių rūšių augalų priešsėlis. Buvo lyginami trys skirtingi žemės dirbimo būdai: ariminis, minimalus žemės dirbimas ir tiesioginė sėja. Arimas atliktas balandžio 25 d., minimalus dirbimas – diskiniais skutikais gegužės 4 d., o visų variantų sėja įvyko gegužės 6 d., iškart po jos buvo voluojama.
Dirvožemio stotys laukuose buvo pastatytos po sėjos. Visuose variantuose jutikliai buvo įrengti 8 ir 20 cm gylyje, kad būtų galima stebėti kasdienius dirvožemio drėgmės ir maistinių medžiagų kiekius bei jų judėjimą dirvoje. Be to, jutikliai fiksavo ir dirvožemio temperatūrą. Iš dirvožemio išmatuoti duomenys pateikiami kaip dviejų sluoksnių dienos vidurkiai.
Dirvožemio drėgmė
2024 m. sėjos laikotarpis išsiskyrė didesniu po žiemos likusiu dirvožemio drėgmės kiekiu, palyginti su ankstesniais metais. Dienoms šylant ir kritulių kiekiui išliekant mažam, dirvožemio drėgmė nuosekliai mažėjo (1 pav.), o birželio 20 d. šis mažėjimas įgavo pagreitį ir tęsėsi iki mėnesio pabaigos. Liepos lietūs labiausiai padidino dirvožemio drėgmę minimalaus žemės dirbimo variante, po to – tiesioginės sėjos variante. Mažiausią poveikį dirvožemio drėgmei turėjo lietūs arimo variante. Arimo variante viso sezono metu dirvožemio drėgmės buvo mažiau nei kituose variantuose, o tai rodo prasčiausią vandens sulaikymo gebą.
Didžiausias dirvožemio drėgmės kiekis vegetacijos metu buvo tiesioginės sėjos variante, jam nedaug nusileido minimalus žemės dirbimas.
Vandens trūkumo dienos žirnių augimo sezono metu:
- arimo variante – 31 diena (06.28–07.28),
- minimalaus žemės dirbimo variante – 6 dienos (06.28–06.30 ir 07.26–07.28),
- tiesioginės sėjos variante – 8 dienos (06.29–06.30 ir 07.23–07.28).
Liepos pabaigoje prasidėję lietūs žymiai padidino dirvožemio drėgmę visuose variantuose, tačiau arimo rezultatai vis dar išliko žemiausi. Vėlesni lietūs palaikė dirvožemio drėgmę aukštą iki žiemos pradžios.
Arimo variante dirvožemio drėgmės kiekis tapo didesnis nei kituose variantuose tik po rudeninio arimo lapkričio pradžioje, kai suartas sluoksnis prisipildė daugiau vandens nei kiti variantai. Tai galėjo nutikti dėl po arimo susiformavusio plūgo padų sluoksnio.
Maistinės medžiagos
Tręšimo fonas visiems variantams buvo vienodas. Sėjant buvo panaudota mineralinė trąša MAP 12-52 – N 4,8 kg/ha ir P 9,15 kg/ha. Gegužės 16 d. viršutiniam tręšimui buvo panaudotas kalio chloridas – K 32,37 kg/ha. Maistinės medžiagos taip pat buvo papildytos iš priešsėlio augalų ir žirnių, todėl nuo rugpjūčio iki spalio pabaigos maistinių medžiagų kiekis padidėjo (2 pav.). Tačiau lapkritį maistinių medžiagų lygis sumažėjo dėl išplovimo. Maistinės medžiagos, kurios atsirado po žirnių subrendimo, dėl išplovimo buvo prarastos.
Gegužės antroje pusėje ir birželio pirmoje pusėje daugiausia maistinių medžiagų buvo tiesioginės sėjos variante, nes buvo aukštesnis dirvožemio drėgmės lygis. Bendrai, daugiausia maistinių medžiagų buvo arimo variante. Viena vertus, liepos vandens trūkumo laikotarpis trukdė įsisavinti maistines medžiagas, kita vertus, aeruotame arto dirvožemyje biologiniai procesai vyko sparčiau vasaros antroje pusėje ir rudenį. Todėl į dirvą buvo išskirta daugiau nitratinio azoto nei taikant kitus žemės dirbimo būdus. Be to, viršutinis priešsėlio augalų sluoksnis buvo įterptas į dirvą pavasarį ariant. Po rudeninio arimo lapkričio pradžioje maistinės medžiagos iš suarto sluoksnio buvo greitai išplautos lietaus.
Mažiausias maistinių medžiagų kiekis buvo minimalaus žemės dirbimo variante. Tačiau iki lapkričio pabaigos iš čia buvo išplauta mažiau maistinių medžiagų nei iš kitų variantų.
Dirvožemio temperatūra
Pavasarį dirva greičiausiai šilo arimo variante (3 pav.). Dirvožemio temperatūros ten taip pat buvo aukštesnės iki tol, kol augmenija uždengė dirvos paviršių. Arimo variantas buvo labiausiai paveiktas karščio bangos gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje. Žemiausia dirvožemio temperatūra pavasarį buvo tiesioginės sėjos variante. Tiesioginėje sėjoje dviejų sluoksnių vidutinė paros temperatūra karščiausiomis dienomis buvo iki 3 laipsnių žemesnė nei arimo, todėl dirvožemio šilumos streso rizika buvo žymiai mažesnė. Minimalus dirbimas buvo tarp šių variantų. Kai augmenija uždengė dirvos paviršių, dirvožemio temperatūra suvienodėjo. Rudeniop ryškių skirtumų nebeliko.
Santrauka
Vandens sulaikymo geba buvo mažiausia arimo, o didžiausia – tiesioginės sėjos variante. Vandens trūkumo dienų arimo variante buvo žymiai daugiau nei minimalaus žemės dirbimo ar tiesioginės sėjos variantuose.
Kritulių laikotarpiais biologiniai procesai sparčiau vyko aeruotame artoje dirvoje, ir į dirvą buvo išskirta daugiau nitratinio azoto nei kituose variantuose. Daug azoto, kuris atsirado po žirnių subrendimo, vėlyvą rudenį buvo išplautas.
Arimo dirva greičiausiai sušilo pavasarį, bet buvo labiausiai pažeidžiama šilumos streso. Tiesioginės sėjos dirva buvo geriausiai apsaugota nuo kaitros, bet pavasarį įšilo lėčiausiai. Dirvos temperatūros mažinimas taikant tiesioginę sėją padeda gerinti šaknų augimą ir vandens bei maistinių medžiagų įsisavinimą karščio bangų metu.