2025 m. augimo sąlygos turėjo reikšmingos įtakos žieminių kviečių grūdų ir šiaudų santykiui. Daugelyje laukų stiprus vegetatyvinis augimas tiesiog nevirto atitinkamu grūdų derliumi. Didelis šiaudų kiekis kartu su žemu grūdų derliumi rodo sisteminį disbalansą, kurį lėmė perteklinė drėgmė, ribotas kalio prieinamumas ir pernelyg didelės azoto normos, palyginti su bendru maisto medžiagų balansu.
Kaip ilgalaikis dirvos užmirkimas veikia šaknų sistemą?
Kai dirva ilgą laiką išlieka prisotinta vandens, augalai pradeda kentėti dėl deguonies trūkumo. Šaknų plaukeliai nyksta, maisto medžiagų įsisavinimas lėtėja, o fotosintezės produktai nepasiekia tų augalo dalių, kur jų labiausiai reikia.
Tačiau nitratinis azotas yra labai judrus vandenyje, todėl augalai jį greitai ir gausiai įsisavina. Rezultatas? Vešlus lapų augimas ir didelis šiaudų kiekis derliaus nuėmimo metu.
Tuo pačiu metu kalio, fosforo ir magnio įsisavinimas žymiai sumažėja – o būtent šie elementai yra būtini grūdų formavimuisi.
Kaip kalio trūkumas mažina žieminių kviečių grūdų derlių
Kalis (K) atsakingas už cukrų pernašą į varpas. Kai kalio trūksta:
- fotosintezė pagamina mažiau angliavandenių
- pagaminti cukrūs neefektyviai pernešami į varpas
- grūdai lieka smulkūs ir prastai užsipildę
Taip susidaro situacija, kai šiaudų daug, o grūdų – mažai.
Stresas žydėjimo metu mažina grūdų skaičių
Žydėjimas (antezė) yra jautriausia kviečių augimo fazė. Užmirkimas ir saulės trūkumas šiuo kritiniu metu:
- sumažina žiedadulkių gyvybingumą
- sutrikdo apdulkinimą
- lemia mažesnį susiformavusių grūdų skaičių varpose
Laukas gali atrodyti žalias ir stiprus, tačiau varpose grūdų būna gerokai mažiau.
Kur dingo visas azotas?
Paul-Tech dirvožemio stočių duomenys parodė, kad šį sezoną augalai beveik visiškai įsisavino į dirvą patekusį azotą – net ir tada, kai tręšta buvo didelėmis normomis. Tačiau šis azoto suvartojimas nevirto grūdų derliumi. Azotas buvo panaudotas:
- lapų ir stiebų masei auginti (prailgėjęs vegetatyvinis augimas)
- stresui kompensuoti
- padidėjusiai kvėpavimo veiklai
Lyginant derlių su į dirvą patekusiu azotu, į grūdus nukeliavo tik apie pusė – kartais dar mažiau. Tai aiškiai rodo, kad azoto panaudojimo efektyvumas buvo žemas.
Ką iš to galime pasimokyti?
Situacija „daug šiaudų – mažai grūdų“ susidarė dėl trijų veiksnių kombinacijos:
- Perteklinė drėgmė, kuri apribojo šaknų funkciją
- Ribotas kalio prieinamumas, sutrikdęs grūdų formavimąsi
- Disbalansas tarp azoto ir kitų esminių maisto medžiagų
Ateityje panašių problemų padėtų išvengti subalansuotas tręšimas – ypatingą dėmesį skiriant kaliui. Taip pat svarbus geresnis dirvožemio drėgmės reguliavimas, įskaitant drenažo sistemų veikimą. Drėgnuose sezonuose azoto dominuojančio tręšimo trūkumai išryškėja labiausiai.
Šis disbalansas nėra atsitiktinis – tai aiškus signalas, kad augalų mitybos strategija reikalauja koregavimo.
Nustatant azoto normas, verta atsižvelgti į maisto medžiagų balansą ir meteorologines sąlygas, nuo kurių labai priklauso augalų gebėjimas įsisavinti maisto medžiagas. Azoto normų didinimas ar mažinimas pagal sezono sąlygas – ir pakankamas kalio užtikrinimas – leidžia optimizuoti maisto medžiagų panaudojimą.